Būna tokių dienų, kai prisikaupia tiek daug klausimų ir patarimo poreikis, kurį gali suteikti tik mama. Taip nutiko ir man šiandien, tik gaila, kad nei atsakymų į klausimus, nei patarimų dėl tam tikrų gyvenimiškų situacijų aš neišgirsiu, nebent pavyktų susapnuot.
Mamyte, aplankyk mane sapne!
Gyvenu jau penkerius metus be vieno iš artimiausių, brangiausių žmonių. Nors ir prisimenu kasdien, tačiau dažnai su šypsena veide, nes prisiminimai dažniausiai šviesūs, padrąsinantys, tačiau kartais to neužtenka. Labiausiai trūksta pokalbių prie arbatos puodelio, besidalinant patirtim, nuotykiais, apsikabinimų ir supratimo iš žvilgsnio...
Atleiskit, nesirašo.
P.S. Ačiū E už supratimą.