Atėjo suvokimas - netikėtai, nelauktai, neieškotai. Suvokimas apie tai, kad mane supa tiek ir tokių žmonių, kuriais ne kiekvienas gali pasigirti.
Noriu ištarti didžiulį ačiū visiems, už tai, kad mane stebina savo „Labas, džiaugsmingų šventų Kalėdų..“, savo apsilankymu pyrago valgymui maždaug po metų, savo rūpesčiu dėl mano streikuojančios sveikatos, savo nuolatine pagalba mokslo klausimais, savo „Labas, kaip nuotaikos šiandien?..“, savo nuolatiniu buvimu šalia, savo supratimu ir palaikymu, savo pamokymais ir patarimais, savo nuoširdžiu rūpesčiu dėl visko, kas susiję su manim.
Dabar ir toliau jaučiuosi tvirčiau žinodama, kad Jus esat, nors aš pati Jus dažnai pamirštu, pamirštu nors ir trumpam, nelaukiu ir nesitikiu to, ką iškrečiat teigiamo (o tai būna ne taip ir retai).
Atleisit man, netobulai žemaitei?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą