Lietuviškų močiučių gyvenimo būdas

Kaip pasitinkame rytą, dažnai tokai būna ir diena.

Šiandien. Pirmadienis. Vietoj rytinio „Labas rytas“ prieš sėdant už savo iki kaulų smegenų pažįstamo VW Passat vairo iš kiemo močiutės sulaukiau priekaištų krūvos ir dar daugiau burbuliavimo, kuris buvo vos girdimas jai nuėjus. Močiutėlei buvo „per maža“ vietos praeiti, nors sveria matyt ne ką daugiau nei aš. Jau jai artėjant iš karto supratau, kad sulauksiu pamokos apie automobilių parkavimą, trukdymą pėstiesiems. Lengva JUMS pėstiesiems neturint problemos su "prisiparkavimu"..

Taip, prisipažįstu, automobilis stovėjo užvarytas ant dalies šaligatvio, nes kita vieta buvo pievos pelkėje, į kurią įvažiavus užklimpčiau iškart.

Pats didžiausias privalumas važiuojant nuosavu transportu - ne patogumas, ne greitis ir net ne šiluma žiemą, o tai, kad nereikia klausytis močiučių ir diedukų skundų mūsų valstybės pareigūnais, pensijų ir mokesčių neadekvačiais dydžiais ir dar bala žino kokiais blogais dalykais, kurių net nepastebėtum, jei ne mūsų įžvalgūs senoliai.

Tad neduok Dieve ir man tokios burbuliuojančios senatvės. Reikia išsiburbuliuoti dabar, kad senatvėj netektų. ;) cha cha.

Klausimas

Ir kodėl žmogus kartais jautiesi bukai tuščias? Tarsi be vertybių, be moralės, be atsakomybės. Tiesiog esi. 

(Ne)Draugą nelaimėje pažinsi

Priešistorė. Prieš keletą metų susipažinau su vienu žmogumi, kurio nuomonė domino tam tikrais klausimais. Kodėl? Todėl, kad buvo kitokia nei šabloniška, dažnai visuomenės priimta. Po keleto metų bendravimo internetu susipažinom gyvai. Iš jo gavau masažų „kursą“. Fantastiškai daro masažus! (teigia, kad mėgėjas) Žinoma, per praktiką ir pati pramokau.

Šiuo metu turiu gana įtemptą tvarkaraštį darbų, kuris ne tik fiziškai vargina, bet ir protiškai (vis dėlto buhalterija ne vien popieriukų kilnojimas ir dar vakarais užklumpančios magistro studijos...). Nuovargis daro savo ir tai atsiliepė mano nugarytei bei kaklui. Jie tarsi surambėję ir nelankstūs. Prisiminiau, kad turiu žmogų, kurio galiu paprašyti paslaugos – masažo. Ir ką aš sau galvojau, ėmė ir pasakė: „Tingiu aš.“

Tad toliau sėdžiu su maudžiančia nugara ir kaklu. Reikia kokios alternatyvos, pvz. mankštos.

Kraustynės

Grįžus sekmadienio vėlyvą vakarą staiga sužinau, kad brolis išsikraustė gyventi kitur. Užplūdę jausmai:

v       „Valio!!! Turėsiu taip ilgai lauktą ir išsvajotą SAVO kambarį!“

v       „Ei, o su kuo ginčysiuos dėl dulkių siurbimo, šiukšlių išnešimo, ne ten padėto daikto ir pan.?“

Tiesą pasakius nustebino mane pačia mano savijauta. Pirmiausia užplūdo džiaugsmas, kuris truko gal kiek mažiau nei pusę minutės. Vėlesnieji tarsi po kokio lengvo šoko. Tokia savijauta privedė prie rankų drebėjimo, apetito praradimo. Nutariau išsimaudyti ir taip viską sudėlioti į vietas. Ar pavyko? Dalinai taip.

Raminanti mintis tą, jog anksčiau ar vėliau taip turėjo nutikti, tik klausimas ar patyliukais, nieko nesakant, o tik imant ir padarant savo.  Toks jau tas mano brolis ir nieko čia nepakeisi, o ir nenoriu, ir nereikia keisti.

Po išsikraustymo praėjo savaitė. Taip, ilgiuosi vakarinių pašnekesių, pasvarstymų, bet yra kitokių pliusų: nuolat tvarkingi namai (turbūt didžiausias pliusas), nebeliko erzinančios besikartojančios muzikos, tėtis grįžta prie buto pertvarkymo idėjos, kuria gyvenau pusę metų. Žodžiu viskas tik į gerą.

Santykiai? Išsikraustymas tik į gerą. Susisiekiam gal ir retai, bet pokalbiai būna tikrai nuoširdūs ir šilti, nebeliko trinties dėl nepadarytų darbų, neliko paviršutiniškų bėdų, kurios tik erzino.

Pokyčiai gyvenime, nesvarbu kokie jie bebūtų, tik į naudą. Kaskart vis pamokantys ir parodantys, kad ir kitaip gali būti gerai.

P.S. tik dar norisi/reikia išvežti keletą baldų ir tada būsiu visai visai laiminga. Kartais tiek nedaug trūksta iki pilnos laimės... bet čia jau kita tema ;)

Norvegų giria

Šiandien ryte baigiau skaityti knygą „Norvegų giria“ Haruki Murakami. Ši knyga bestseleris, išgirta ir skaitoma daugelyje pasaulio šalių.

Paprastai rekomenduoti knygą prašau draugės, kuri jų perskaičiusi gyvą galybę, bet šią man grūste įgrūdo kita, teigdama, kad knyga tikrai verta dėmesio. Ar tikrai taip? Hmm.. turbūt ne man. Šioje knygoje piešiami vaizdai nepriimtini man, tad ir knyga tarsi stūmė mane nuo jos beskaitant. Aprašomi veikėjai gal kiek ir primena šiuolaikinį gyvenimą, bet man kaip daugiau mažiau konservatyvių pažiūrų gyventojai nepatiko.

O gal tai ne konservatizmas, o gražiom spalvom nupieštas pasaulio įsivaizdavimas...?

Paslaugų sektorius

      Prieš keletą dienų teko susidurti su ne itin maloniu aptarnavimu. Prireikė žemės pašto paslaugų (norėjau išsiųsti laišką į Švediją draugei), tačiau mane pasitiko susiraukusi pašto darbuotoja, man pabandžius atidaryti užrakintas duris, kuri pasipūtėliškai piktai išrėkė: "Paštas pirmadieniais nedirba!!!" (Pagalvojau, tai ko sėdi ji jame, jei jis nedirba??) Tarsi būtų koks muziejus, kad pirmadieniais nedirbtų...
     Daugiau to pašto skyriaus paslaugomis nesinaudosiu. O taip tikėjausi, kad visi stengiasi išsaugoti savo darbo vietas dirbdami taip, kad visi būtų patenkinti, bet pasirodo ne.

Šildymo sezonas

     Valiooooo!!! Pagaliau darbe pradėtas šildymo sezonas (nežinia kiek tai atsilieps įmonės kišenei, bet mano sveikatai ir pirštukams tikrai į naudą).
     Žinote, net klientai juokdavosi atėję ir pamatę mane su pirštinėm sėdint, apsimuturiavusią megztukais ir vilnoniais paltukais :) Vienas klientas (beje, mano mylimiausias) sakė atnešiąs ir šildytuvą, kad tik man šalta nebūtų. Matot koks jis nuostabus!!!
     Gyvensim šiltai, be pirštinių darbe ir be paltų.

Kur dingo arbata?

      Draugai mane žino kaip arbatos fanatikę ir dovanodami puodelius, ant kurių užrašai "coffee" baisiausiai gailisi,  nieko tokio, juk aš ir kavą labai mėgstu, tik nelabai man jos galima. Na bet ne apie tai.
      Nutiko gan keistas dalykas. Jau kelinta diena, grįžus namo nebesidarau arbatos ir visiškai jos nesinori.

Nidos šauksmas

Kas išdrįstų pasakyt, kad Nida negerai? Ten tiek gėrio, kad, rodos, užtenka pasisemti jo keletui mėnesių. Štai kodėl man vis norisi ir norisi grįžt ten, į tą mažyti rojaus kampelį.. o kur dar karštas vynas ir kaljanas kopose (žinau, žinau, negalima, bet...).

Kas kartu į Nidą?

Žirklių malonumai

      Gan drąsiai galiu teigti, kad moteriai apsilankymas kirpykloje panaši terapija kaip ir apsilankymas rūbų parduotuvėje. Iš kirpykos išeini tarsi naujas žmogus, su naujom mintim, idėjom ir svajom, su dar tvirtesniu pasiryžimu nuversti kalnus.
      Juk jautiesi dar labiau pasitikinti savimi! O dar kai turi toookį super kirpėją Juozą (truputis reklamos, kai kuriom savaitės dienom, jis dirba "Grožio karalystėj" Šilainiuose, Kaune), kuriam drąsiai gali patikėti savo plaukus ir nebijoti, kad išeisi iš kirpyklos kaip koks karpinys iškirptas pagal trafaretą.

    Tad moterie, jautiesi nekaip? Kirpykla laukia Tavęs.

...

     Kai tėtis pats svarbiausias iš visų, nesvarbu kiek Tau metu, šešeri, kada norisi žaisti, penkiolika, kada reikalingas supratimas ir palaikymas brendimo laikotarpiu, ar dvidešimt treji, kada laikas pačiam atsistot ant kojų... ir matai, kad pats svarbiausias žmogus pyksta, tik negali niekaip suprasti kodėl... ir nesako. Ar dėl to, kad parneštos vištienos neiškepei, dulkių nenuvalei nuo televizoriaus ekrano..? Ir tada ateina dar baisesnė mintis, kad pradedi trukdyti gyventi.
     Atėjo laikas išeiti.

Pasisveikinimas

Sveiki mano blog'o skaitytojai!!!