Lietuviškų močiučių gyvenimo būdas

Kaip pasitinkame rytą, dažnai tokai būna ir diena.

Šiandien. Pirmadienis. Vietoj rytinio „Labas rytas“ prieš sėdant už savo iki kaulų smegenų pažįstamo VW Passat vairo iš kiemo močiutės sulaukiau priekaištų krūvos ir dar daugiau burbuliavimo, kuris buvo vos girdimas jai nuėjus. Močiutėlei buvo „per maža“ vietos praeiti, nors sveria matyt ne ką daugiau nei aš. Jau jai artėjant iš karto supratau, kad sulauksiu pamokos apie automobilių parkavimą, trukdymą pėstiesiems. Lengva JUMS pėstiesiems neturint problemos su "prisiparkavimu"..

Taip, prisipažįstu, automobilis stovėjo užvarytas ant dalies šaligatvio, nes kita vieta buvo pievos pelkėje, į kurią įvažiavus užklimpčiau iškart.

Pats didžiausias privalumas važiuojant nuosavu transportu - ne patogumas, ne greitis ir net ne šiluma žiemą, o tai, kad nereikia klausytis močiučių ir diedukų skundų mūsų valstybės pareigūnais, pensijų ir mokesčių neadekvačiais dydžiais ir dar bala žino kokiais blogais dalykais, kurių net nepastebėtum, jei ne mūsų įžvalgūs senoliai.

Tad neduok Dieve ir man tokios burbuliuojančios senatvės. Reikia išsiburbuliuoti dabar, kad senatvėj netektų. ;) cha cha.