Kraustynės

Grįžus sekmadienio vėlyvą vakarą staiga sužinau, kad brolis išsikraustė gyventi kitur. Užplūdę jausmai:

v       „Valio!!! Turėsiu taip ilgai lauktą ir išsvajotą SAVO kambarį!“

v       „Ei, o su kuo ginčysiuos dėl dulkių siurbimo, šiukšlių išnešimo, ne ten padėto daikto ir pan.?“

Tiesą pasakius nustebino mane pačia mano savijauta. Pirmiausia užplūdo džiaugsmas, kuris truko gal kiek mažiau nei pusę minutės. Vėlesnieji tarsi po kokio lengvo šoko. Tokia savijauta privedė prie rankų drebėjimo, apetito praradimo. Nutariau išsimaudyti ir taip viską sudėlioti į vietas. Ar pavyko? Dalinai taip.

Raminanti mintis tą, jog anksčiau ar vėliau taip turėjo nutikti, tik klausimas ar patyliukais, nieko nesakant, o tik imant ir padarant savo.  Toks jau tas mano brolis ir nieko čia nepakeisi, o ir nenoriu, ir nereikia keisti.

Po išsikraustymo praėjo savaitė. Taip, ilgiuosi vakarinių pašnekesių, pasvarstymų, bet yra kitokių pliusų: nuolat tvarkingi namai (turbūt didžiausias pliusas), nebeliko erzinančios besikartojančios muzikos, tėtis grįžta prie buto pertvarkymo idėjos, kuria gyvenau pusę metų. Žodžiu viskas tik į gerą.

Santykiai? Išsikraustymas tik į gerą. Susisiekiam gal ir retai, bet pokalbiai būna tikrai nuoširdūs ir šilti, nebeliko trinties dėl nepadarytų darbų, neliko paviršutiniškų bėdų, kurios tik erzino.

Pokyčiai gyvenime, nesvarbu kokie jie bebūtų, tik į naudą. Kaskart vis pamokantys ir parodantys, kad ir kitaip gali būti gerai.

P.S. tik dar norisi/reikia išvežti keletą baldų ir tada būsiu visai visai laiminga. Kartais tiek nedaug trūksta iki pilnos laimės... bet čia jau kita tema ;)