Pyragas

Iškepiau pyragą, antras per pastarąsias tris dienas. Mhm, pakvaišus pana.. o aš manau, kad visai ne, nes taip yra dėl to, kad turiu visokių kitų darbų, kurie man ne visai malonūs. Tad kviečiu visus pyrago valgymui ir kavos puodelio, kurios pasirinkimas švenčių bei mano gerbiamų ir kai kurių net sakyčiau mylimų klientų dėka pastebimai prasiplėtė (cha, beveik kaip kavinukėj).

Beje, šis pyragas maišytas ir keptas prie romantiškos garų surinktuvo šviesos. Kaimynai matyt iš gretimo namo pamanė, kad šitokiu būdu taupau elektrą, tačiau garų surinktuvo šviesa daug jaukesnė nei virtuvės pagrindinio šviestuvo šviečiama.

Mmm... jis dar ypatingas tuo, kad jame yra sudėti graikiški riešutai bei džiovintos slyvos ir abrikosai, paišmirkyti brendyje. Brendis suteikia puikų prieskonį, bet patamsina pyrago spalvą.

Kas išdrįsit paragaut?

Panašumai

„<..., kad gyvenimas beveik visuomet duoda antrą šansą.

Kitas dalykas, ar tu norėsi juo pasinaudoti...>“ Citata iš Anatolij Toss „Amerikietiška istorija“.

Knyga taikanti į dabartinį mano gyvenimo tarpsnį, tik tai, kas sudėta joje ir trunka apie aštuonerius metus, manajame sutelpa į porą mėnesių.

Įtampos, bemiegių naktų, primygtinio ėjimo tolyn dozė garantuota...

Smalsu? Paskaityk. Padiskutuosim.

???

     Kiek kainuoja trys savaitės laimės?

Sąžiningi žmonės, ar kalėdinis gerumas?

Aplinkui atsiranda vis daugiau žmonių artėjant metams į pabaigą, kurie primena man, kad jie skolingi tai šį, tai aną..

Klausimas kodėl? Ar dėl to, kad labai jau sąžiningi matote beesantys, ar dėl to, kad prietaringi, juk sako iki Naujųjų Metų reikia visas skolas grąžinti, ar dėl to, kad kalėdinis gerumas neaplenkia jų ir nori sutikt šventes su puikiomis nuotaikomis ir jokia našta neslegiančia pečių.

Mielieji, palengvėkit! chi

PMS pavojai

     Ir kam moteriai PMS?

     Juk per šį laikotarpį bene labiausiai kenčia artimiausi žmonės, supantys mus, moteris. Be to, pasekmės mūsų neaplenkia. Tiek daug prikalbame, tiek daug prisakome, tiek DAUG prisigalvojame, kas neleidžia ramiai gyventi.. Ne ne ne, juk tada kaip tik reikalingos intrigos, priekabiai. Ir dėl KO? Hmm... geras klausimas, bet atsakymo nėra ir tuomet belieka teisintis: „Man PMS“.

     Nesuprantu kai kurių savo poelgių, juk pati griežtai sakydavau (galima sakyt net drausdavau) savo draugei rašyti/sakyti vienokius ar kitokius dalykus. Juk sveiku protu suvokiama, kad tai nenormalu. Ir štai – POKŠTAS – pati pasielgiu taip pat kvailai.

     Geriausias vaistas šioms nesąmonėms gydyti – atviras pokalbis.

     Kalbėkite.

Proveržis

     Laiminga!

     Pagaliau drąsiai tai galiu iššaukti: AŠ ESU LAIMINGA! Gal dėl to ir įrašų atnaujinimas dingęs iš eterio, juk itin džiugiais dalykais nelinkusi dalintis taip viešai. O šiuo metu kaip tik tai ir darau, t.y. džiaugiuosi savo laime ir bijau ją išbarstyti, išdalinti kiekvienam po truputį.. Būsiu savanaude ir pasiliksiu tą laimę dviems.. Taip taip taip, trupiniais pasidalinsiu ir su man brangiais žmonėmis, bet tai ne tas pats.

     Laiminga!

Ekstazė

Pati savim stebiuosi, kiek nedaug man reikia, kad sėdėčiau viena ir šypsočiausi. Šypsočiausi be galo nuoširdžia ir plačia šypsena, tarsi ne aš, bet kažkas viduj šypsotųsi.

Gera.

 Užteko, kad patikau.

Nusimato puiki savaitė. Ir nereikia verkšlenti dėl to, kad nežinai, kada kitą kartą teks gyvai bendrauti. Reikia džiaugtis ir džiaugiuosi tuo, kas šį vakarą nutiko.

Net mintys nesidėsto.

Kava

Nors man kava ir nerekomenduojama, bet išerzinta ir visokia sudirgusi nuo laukimo nusprendžiau pasdaryti taip viliojantį kavos puodelį ir su malonumu išgerti gurkšnojant mažais gurkšniukais. Ir kaip jums atrodo, pusę puodelio išpyliau, nes kavos skonis toks, kad nelabai įmanoma ją gert (na gerai jau gerai, įmanoma, bet neskanu!!!). tad kava nepadėjo, bet guodžia tai, jog vakare pas draugę gausiu nuostabios kavos ir žinoma pokalbį prie jos, nekantrauju.

Vakare, laukiu Tavęs!

P.S. Koks nuostabus iš tikro atradimas yra kava. Ji taip papildo pokalbį suteikdama jam kvapą, skonį, šilumą ir net emocinius išgyvenimus.

Kambarys

Šiandien perstumdžiau baldus. Draugai puikiai žino, kad tai visiškai normalus man pasitaikantis reiškinys.

Reikia nepamiršti, kad jau išvežiau brolio lovą ir rašomąjį stalą, tai kaip ir turėjo padaugėti vietos, bet mano poreikiams vistiek per maža...

Nepaisant mano poreikio erdvei, šį baldų perstumdymą vertinu kaip puikiai pavykųsi:

• Pirma, kambarys atrodo tvarkingas (nebepanašus į sandėlį), daug jaukesnis nei buvo prieš tai, visiškai patogus priėjimas prie spintos ir net man patinka dabar (gal nebebumbėsiu, kad gyvenu sandėly ;) ), tik kažin kiek ilgai.
• Antra, atsirado noras dirbti ir mažinti jau gerokai prisipildžiusį darbų sąrašą.
• Trečia, neapsiėjau be atradimų. Atradau vieno draugo rašytą laišką prieš keletą metų. Labai dvejojau skaityti ar ne, nes labai jau ilgas. Perskaičiau. Ir žinot ką? Laiškai rašyti ranka toks gėris, kad juos galima paimti ir skaityti dar ir dar ir dar kartą ir dar kartą jei tik norisi (ir nereikia čia jokių kablelių). Perskaičius tą laišką apėmė noras atrašyti, nesvarbu, kad situacija gerokai pasikeitųsi. Pamenu tiek, kad pirmą kartą skaitydama tą laišką viską, kas jame parašyta, vertinau visiškai kitaip. Negalima išmesti laiškų, jie visada turi vertę, visada pakiša atsakymą į klausimą, tik reikia tinkamu laiku jį perksiatyti dar kartą.
• Ketvirta, atsisveikinau su daug pliušinių žaislų (turiu/-ėjau aistrą pliušiniams žaislams), kurie tūnojo lentynoje tvarkingai sudėlioti vienas šalia kito. Dabar jie gyvena spintoje, maiše, taip pat visi kartu, ir laukia savo naujų namų, naujos gyvenamosios vietos. Ne, neatsisveikinau su visais, pasilikau kelis, t.y. tris ir visi jie šuns pavidalo. Prie žaislų galiu priskirti ir visas žaislines statulėles, jos taip pat sėkmingai pasiekė retai atveriamos spintos lentynas. Keista, bet jaučiuosi tarsi išsižadėjusi vaikystės, na tą nerūpestingumą, kuris keliauja kartu su spalvingais žaislais. Nėra žaislų – sveikas rūpestingasis pasauli!

Tinginystė

Reikia išsinerti iš savo miego aprangos ir užsitraukti apranga, kuria važiuosiu pas draugę pietų. Tiesą pasakius baisiausiai tingiu. Žinau, kad prisikaupę gausybė darbų, kuriuos privalu atlikti. Keista net tai, kad neatsiranda pašalinių darbų tam, kad tik nereiktų atlikti pirminių..

Na nors tingėti nesitingi, bet kad erzina tas jausmas, tai tikrai.

Prevencija

Kaip žinia, buhalterių sėdimas darbas. Tokioms darbo sąlygoms esant nugaros raumenys nedirba, vadinasi silpsta ir paskui nelaiko tiesios nugaros. Taip nutiko ir man. Sėdint vis dažniau pagaunu save susirietusią į klaustuką. Tad nutariau, kad reikia ko nors imtis. Bet ko?

Prisiminiau dar kadaise pasakotą mamytės pasakojimą, kaip ji stovėdavo prie spintos po valandą ar dvi pas tetą.

Tad tiesios nugaros ir taisyklingos laikysenos receptas

Reikalinga:

• Tiesi spinta arba siena;
• Knyga;
• Žmogus nenorintis būti kuprotas.

Instrukcija:

Atistojama nugara į sieną arba spintą. Turi sieną liesti šie taškai: kulnai, blauzdos, sėdmenys, mentys su pečiais vienoje linijoje (pečių kraštai kiek įmanoma daugiau prigludę prie sienos) ir pakaušis. Knyga turi būti uždėta ant galvos kad nenukristų.

Taip stovėti reikėtų pradėti nuo trumpų laiko tarpų, pvz. nuo 10 min. Ir kas kart vis ilginti laiko tarpą.

P.S. patikėkit manim, daugiausia darbo turi blauzdos ir nugaros apačia. Ir nėra taip paprasta kaip atrodo, bet veiksminga.

Likimo ironija

Vieną džiaugsmą ir laimę davęs, būtinai turi kažką atimti. Juk kaip ir buhalterijoj, turi būti balansas..

Likimas ar sėkmė?

Puikios naujienos darbo laikui artėjant prie pabaigos.

Susirinkimas darbe. Aptariami keletas aktualių klausimų, naujienų ir vienas iš jų rytoj vyksiantis seminaras apie darbo sutartis, darbo užmokesti, jo apskaičiavimo būdus ir subtilybes. Klausimų daug ir gana dažnai kyla šioje srityje, kai žmonės dirba nenormaliomis valandomis ir grafiku.

Reikėjo nuspręsti, kas keliauja į seminarą, nes jis mokamas ir darbovietė siunčia TIK vieną darbuotoją. Tad neišdrįsus nei vienam pasisiūlyti, nors norinčių ir galinčių buvom trys, buvo traukiami burtai. Taip, norėjau ir tebenoriu į tokį seminarą. Nusimato įtemptas darbas, nuo 10:00 iki 17:30. Ir spėkit kam šypsosi likimas? TAIP, taip, taip, jis šypsosi man. Tad skubu ruoštis seminarui ir formuluoti krūvas klausimų, kurių turiu prikauptą pilną krūvelę popieriukų!

Lietuviškų močiučių gyvenimo būdas

Kaip pasitinkame rytą, dažnai tokai būna ir diena.

Šiandien. Pirmadienis. Vietoj rytinio „Labas rytas“ prieš sėdant už savo iki kaulų smegenų pažįstamo VW Passat vairo iš kiemo močiutės sulaukiau priekaištų krūvos ir dar daugiau burbuliavimo, kuris buvo vos girdimas jai nuėjus. Močiutėlei buvo „per maža“ vietos praeiti, nors sveria matyt ne ką daugiau nei aš. Jau jai artėjant iš karto supratau, kad sulauksiu pamokos apie automobilių parkavimą, trukdymą pėstiesiems. Lengva JUMS pėstiesiems neturint problemos su "prisiparkavimu"..

Taip, prisipažįstu, automobilis stovėjo užvarytas ant dalies šaligatvio, nes kita vieta buvo pievos pelkėje, į kurią įvažiavus užklimpčiau iškart.

Pats didžiausias privalumas važiuojant nuosavu transportu - ne patogumas, ne greitis ir net ne šiluma žiemą, o tai, kad nereikia klausytis močiučių ir diedukų skundų mūsų valstybės pareigūnais, pensijų ir mokesčių neadekvačiais dydžiais ir dar bala žino kokiais blogais dalykais, kurių net nepastebėtum, jei ne mūsų įžvalgūs senoliai.

Tad neduok Dieve ir man tokios burbuliuojančios senatvės. Reikia išsiburbuliuoti dabar, kad senatvėj netektų. ;) cha cha.

Klausimas

Ir kodėl žmogus kartais jautiesi bukai tuščias? Tarsi be vertybių, be moralės, be atsakomybės. Tiesiog esi. 

(Ne)Draugą nelaimėje pažinsi

Priešistorė. Prieš keletą metų susipažinau su vienu žmogumi, kurio nuomonė domino tam tikrais klausimais. Kodėl? Todėl, kad buvo kitokia nei šabloniška, dažnai visuomenės priimta. Po keleto metų bendravimo internetu susipažinom gyvai. Iš jo gavau masažų „kursą“. Fantastiškai daro masažus! (teigia, kad mėgėjas) Žinoma, per praktiką ir pati pramokau.

Šiuo metu turiu gana įtemptą tvarkaraštį darbų, kuris ne tik fiziškai vargina, bet ir protiškai (vis dėlto buhalterija ne vien popieriukų kilnojimas ir dar vakarais užklumpančios magistro studijos...). Nuovargis daro savo ir tai atsiliepė mano nugarytei bei kaklui. Jie tarsi surambėję ir nelankstūs. Prisiminiau, kad turiu žmogų, kurio galiu paprašyti paslaugos – masažo. Ir ką aš sau galvojau, ėmė ir pasakė: „Tingiu aš.“

Tad toliau sėdžiu su maudžiančia nugara ir kaklu. Reikia kokios alternatyvos, pvz. mankštos.

Kraustynės

Grįžus sekmadienio vėlyvą vakarą staiga sužinau, kad brolis išsikraustė gyventi kitur. Užplūdę jausmai:

v       „Valio!!! Turėsiu taip ilgai lauktą ir išsvajotą SAVO kambarį!“

v       „Ei, o su kuo ginčysiuos dėl dulkių siurbimo, šiukšlių išnešimo, ne ten padėto daikto ir pan.?“

Tiesą pasakius nustebino mane pačia mano savijauta. Pirmiausia užplūdo džiaugsmas, kuris truko gal kiek mažiau nei pusę minutės. Vėlesnieji tarsi po kokio lengvo šoko. Tokia savijauta privedė prie rankų drebėjimo, apetito praradimo. Nutariau išsimaudyti ir taip viską sudėlioti į vietas. Ar pavyko? Dalinai taip.

Raminanti mintis tą, jog anksčiau ar vėliau taip turėjo nutikti, tik klausimas ar patyliukais, nieko nesakant, o tik imant ir padarant savo.  Toks jau tas mano brolis ir nieko čia nepakeisi, o ir nenoriu, ir nereikia keisti.

Po išsikraustymo praėjo savaitė. Taip, ilgiuosi vakarinių pašnekesių, pasvarstymų, bet yra kitokių pliusų: nuolat tvarkingi namai (turbūt didžiausias pliusas), nebeliko erzinančios besikartojančios muzikos, tėtis grįžta prie buto pertvarkymo idėjos, kuria gyvenau pusę metų. Žodžiu viskas tik į gerą.

Santykiai? Išsikraustymas tik į gerą. Susisiekiam gal ir retai, bet pokalbiai būna tikrai nuoširdūs ir šilti, nebeliko trinties dėl nepadarytų darbų, neliko paviršutiniškų bėdų, kurios tik erzino.

Pokyčiai gyvenime, nesvarbu kokie jie bebūtų, tik į naudą. Kaskart vis pamokantys ir parodantys, kad ir kitaip gali būti gerai.

P.S. tik dar norisi/reikia išvežti keletą baldų ir tada būsiu visai visai laiminga. Kartais tiek nedaug trūksta iki pilnos laimės... bet čia jau kita tema ;)

Norvegų giria

Šiandien ryte baigiau skaityti knygą „Norvegų giria“ Haruki Murakami. Ši knyga bestseleris, išgirta ir skaitoma daugelyje pasaulio šalių.

Paprastai rekomenduoti knygą prašau draugės, kuri jų perskaičiusi gyvą galybę, bet šią man grūste įgrūdo kita, teigdama, kad knyga tikrai verta dėmesio. Ar tikrai taip? Hmm.. turbūt ne man. Šioje knygoje piešiami vaizdai nepriimtini man, tad ir knyga tarsi stūmė mane nuo jos beskaitant. Aprašomi veikėjai gal kiek ir primena šiuolaikinį gyvenimą, bet man kaip daugiau mažiau konservatyvių pažiūrų gyventojai nepatiko.

O gal tai ne konservatizmas, o gražiom spalvom nupieštas pasaulio įsivaizdavimas...?

Paslaugų sektorius

      Prieš keletą dienų teko susidurti su ne itin maloniu aptarnavimu. Prireikė žemės pašto paslaugų (norėjau išsiųsti laišką į Švediją draugei), tačiau mane pasitiko susiraukusi pašto darbuotoja, man pabandžius atidaryti užrakintas duris, kuri pasipūtėliškai piktai išrėkė: "Paštas pirmadieniais nedirba!!!" (Pagalvojau, tai ko sėdi ji jame, jei jis nedirba??) Tarsi būtų koks muziejus, kad pirmadieniais nedirbtų...
     Daugiau to pašto skyriaus paslaugomis nesinaudosiu. O taip tikėjausi, kad visi stengiasi išsaugoti savo darbo vietas dirbdami taip, kad visi būtų patenkinti, bet pasirodo ne.

Šildymo sezonas

     Valiooooo!!! Pagaliau darbe pradėtas šildymo sezonas (nežinia kiek tai atsilieps įmonės kišenei, bet mano sveikatai ir pirštukams tikrai į naudą).
     Žinote, net klientai juokdavosi atėję ir pamatę mane su pirštinėm sėdint, apsimuturiavusią megztukais ir vilnoniais paltukais :) Vienas klientas (beje, mano mylimiausias) sakė atnešiąs ir šildytuvą, kad tik man šalta nebūtų. Matot koks jis nuostabus!!!
     Gyvensim šiltai, be pirštinių darbe ir be paltų.

Kur dingo arbata?

      Draugai mane žino kaip arbatos fanatikę ir dovanodami puodelius, ant kurių užrašai "coffee" baisiausiai gailisi,  nieko tokio, juk aš ir kavą labai mėgstu, tik nelabai man jos galima. Na bet ne apie tai.
      Nutiko gan keistas dalykas. Jau kelinta diena, grįžus namo nebesidarau arbatos ir visiškai jos nesinori.

Nidos šauksmas

Kas išdrįstų pasakyt, kad Nida negerai? Ten tiek gėrio, kad, rodos, užtenka pasisemti jo keletui mėnesių. Štai kodėl man vis norisi ir norisi grįžt ten, į tą mažyti rojaus kampelį.. o kur dar karštas vynas ir kaljanas kopose (žinau, žinau, negalima, bet...).

Kas kartu į Nidą?

Žirklių malonumai

      Gan drąsiai galiu teigti, kad moteriai apsilankymas kirpykloje panaši terapija kaip ir apsilankymas rūbų parduotuvėje. Iš kirpykos išeini tarsi naujas žmogus, su naujom mintim, idėjom ir svajom, su dar tvirtesniu pasiryžimu nuversti kalnus.
      Juk jautiesi dar labiau pasitikinti savimi! O dar kai turi toookį super kirpėją Juozą (truputis reklamos, kai kuriom savaitės dienom, jis dirba "Grožio karalystėj" Šilainiuose, Kaune), kuriam drąsiai gali patikėti savo plaukus ir nebijoti, kad išeisi iš kirpyklos kaip koks karpinys iškirptas pagal trafaretą.

    Tad moterie, jautiesi nekaip? Kirpykla laukia Tavęs.

...

     Kai tėtis pats svarbiausias iš visų, nesvarbu kiek Tau metu, šešeri, kada norisi žaisti, penkiolika, kada reikalingas supratimas ir palaikymas brendimo laikotarpiu, ar dvidešimt treji, kada laikas pačiam atsistot ant kojų... ir matai, kad pats svarbiausias žmogus pyksta, tik negali niekaip suprasti kodėl... ir nesako. Ar dėl to, kad parneštos vištienos neiškepei, dulkių nenuvalei nuo televizoriaus ekrano..? Ir tada ateina dar baisesnė mintis, kad pradedi trukdyti gyventi.
     Atėjo laikas išeiti.

Pasisveikinimas

Sveiki mano blog'o skaitytojai!!!